Keleivį sutikau kely

1. Keleivį sutikau kely. Nors skausmą slėpė Jis veide, pagalbos meldė nuolankiai, Jam negalėjau tarti „ne.“ Iš kur, kur traukia Jis ir kuo vardu paklausti nedrįsau, bet vos pažvelgęs į akis aš Jį iš karto pamilau.

2. Atėjo Jis, kuomet buvau paruošęs sau kuklias vaišes. Neprašė nieko iš manęs, nors kentė alkio Jis kančias. Atidaviau Jam savo duoną; paėmęs laimino Jis ją. Ir tapo dangiška mana ši duona, man Jo atlaužta.

3. Kai prie šaltinio Jį radau ištroškusį ir be jėgų, vanduo sroveno tarp uolų, bet jį pasemt buvo sunku. Triskart pagirdęs kenčiantį, Jo troškulį numalšinau. Tada Jis davė man vandens, kad nebetrokščiau aš daugiau.

4. Sutemo ir užėjo liūtys, kaukė vėjas kaip mirtis. Pamatęs Jį kviečiau vidun, pabūt, kol baigsis ta naktis. Sušildžiau, aprengiau ir sotų paguodęs lovon paguldžiau, o pats ant žemės užmigau… ir tarsi rojun patekau.

5. Vėl tą keleivį sutikau, šįkart Jis buvo prie mirties. Žaizdas aptvarsčiau Jo gilias ir švelniai suteikiau vilties. Pagydžiau kūną, dvasią Jo ir valgyt vargšui šiam daviau. Nuo tol skausmus jau užmiršau ir Jo ramybę įgijau.

6. Kalėjime po to radau, žiauri atrodė Jo dalia. Lyg draugą savo gyniau Jį, nors melo talžė Jį banga. Paklausė švelniai Jis tada: „O ar numirtum už mane?“ Ir kūnui gūžiantis tariau: „Taip, drauge, mirčiau už Tave.“

7. Netikėtai pažinau aš Jį, žaizdas pamatęs rankose, o mano Išganytojas vardu taip kreipės į mane: „Nesigėdijai manęs ir tarnavai ištikimai, gerai. Šie visi darbai tikrai primins gerumą tavo amžinai.“