Viešpatie, vėtra pakilo

1. Viešpatie, vėtra pakilo, kaip kapas tamsus dangus, nieks kitas padėti negali, jau bangos skandina mus. Ar Tau nerūpi, kad žūvam? Kaip tad gali miegot, kai kiekvieną akimirką jūra grasina mus nudaigot?

Kai Dievas įsako, visi priims: „Ša, nurimk.“ Šėlstančios jūros audra rūsti ar demonų pyktis, ar priešai kiti negali praryti laivelio, nes jame Visagalis, kuris mus ves. Visi turės Jo žodžius priimt: „Ša, nutilk, ša, nurimk.“ Visi turės Jo žodžius priimt: „Ša, ša, nurimk.“

2. Viešpatie, širdgėlos jūroj išgelbėk, Tavim tikiu. Man verkia širdis ir dejuoja, o, kelkis, padėk, šaukiu! Bangos kaltės, šalto skausmo liejasi per kraštus, nevilties gelmėse tuoj pražūsim, skubėki išgelbėt mus.

Kai Dievas įsako, visi priims: „Ša, nurimk.“ Šėlstančios jūros audra rūsti ar demonų pyktis, ar priešai kiti negali praryti laivelio, nes jame Visagalis, kuris mus ves. Visi turės Jo žodžius priimt: „Ša, nutilk, ša, nurimk.“ Visi turės Jo žodžius priimt: „Ša, ša, nurimk.“

3. Viešpatie, audros jau baigės, vėl ilsis gamta taiki. Štai mėlyni vandenys spindi, ir siela mana rami. Visad, brangus Išpirkėjau, būk su manim drauge, kol palaimintą uostą pasieksiu, kur siela gyvens džiaugsme.

Kai Dievas įsako, visi priims: „Ša, nurimk.“ Šėlstančios jūros audra rūsti ar demonų pyktis, ar priešai kiti negali praryti laivelio, nes jame Visagalis, kuris mus ves. Visi turės Jo žodžius priimt: „Ša, nutilk, ša, nurimk.“ Visi turės Jo žodžius priimt: „Ša, ša, nurimk.“