Giesmės, no. 100
Apstulbintas Jėzaus malonės

1. Apstulbintas Jėzaus malonės nūnai esu, Jo dieviškos meilės, aukos Jo vardan visų. Per nuodėmes mano patyrė Jis tiek kančių ir mirė ant kryžiaus – suvirpu nuo šių minčių.

O kaip puiku, kad šitiek Jam rūpiu, kad kentė mirė už mane! Kaip nuostabu, kad Jis myli taip mane!

2. Nužengęs nuo sosto, atėjo suteikt vilčių, išgelbėti sielų maištingų ir išdidžių. Jo meilė beribė tokiems kaip ir aš duota – priglausti, išpirkti, išteisinti ji skirta.

O kaip puiku, kad šitiek Jam rūpiu, kad kentė mirė už mane! Kaip nuostabu, kad Jis myli taip mane!

3. Žaizdota ranka sumokėjo už mus kaltes. Ar tokią malonę galėčiau pamiršti aš? Tad garbinsiu Jį savo žodžiais, gerais darbais, kol sosto papėdėje lenksiuosi Jam žemai.

O kaip puiku, kad šitiek Jam rūpiu, kad kentė mirė už mane! Kaip nuostabu, kad Jis myli taip mane!